Evoliuciniame lygmenyje vidutinio amžiaus žmonės yra patys efektyviausi, nes jie yra idealiai adaptavęsi patenkinti šeimos ir visuomenės poreikius, tvirtina Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkas.
Žmonės, gyvenantys penktą ar šeštą gyvenimo dešimtmetį, gali liūdėti, kad baigiasi tas amžius, kai jie gali susilaukti vaikų, tačiau tokie pokyčiai yra ir žmonijos kaip rūšies sėkmės priežastis, tvirtina dr. Davidas Bainbridge’as.
Vidutinio amžiaus žmonės, kuriems gyvenimo saulėlydis dar tikrai nesimato, pasak šio britų mokslininko, yra „evoliucijos smaigalys“, nes jie yra labiausiai tinkami atlikti visuomenei gyvybiškai svarbų vaidmenį, kuriam netiktų jaunesni suaugę žmonės, rašo telegraph.co.uk.
Nors penktame ir šeštame gyvenimo dešimtmetyje ženkliai suprastėja tokios fizinės organizmo savybės, kaip odos elastingumas ar regos aštrumas, kur kas svarbiau yra tai, kad smegenų funkcijos iš esmės nebūna suprastėjusios.
Žmonės iš kitų gyvūnų rūšių išsiskiria tuo, kad moterys netenka gebėjimo susilaukti vaikų sulaukus maždaug vidutinio amžiaus, taigi, joms lieka bent du dešimtmečiai santykinai sveiko gyvenimo po gimdyti tinkamo amžiaus. O vyrai, jei išlieka ištikimi, iš esmės taip pat atsisako galimybės susilaukti vaikų nuo panašaus amžiaus.
Tačiau esame tokia sudėtinga rūšis, kad suaugusieji privalo ne tik susilaukti ir išauginti palikuonis, tvirtina D. Bainbridge’as.
Mokslininkas aiškino: „Vidutinis amžius yra kontroliuojamas ir iš anksto užprogramuotas procesas, kurio metu organizmas ne nyksta, o vystosi. Įvairiausi žmonių visuomenėje vidutinio amžiaus žmonių atliekami vaidmenys yra tokie sudėtingi ir taip tarpusavy susiję, kad galima būtų tvirtinti, jog jie yra patys įspūdingiausi sutvėrimai, atsiradę natūralios atrankos eigoje“.
Daugelis vidutinio amžiaus moterų su ilgesiu mena savo figūrą jaunystėje, kuomet riebalinis audinys ryškino krūtis, šlaunis ir klubus – pasibaigus vaisingam amžiui riebaliukai pradeda kauptis juosmens srityje.
Tačiau toks riebalų persiskirstymas įvyksta dėl to, kad organizmui nebereikia būti pasirengusiam gimdyti, o riebalų laikymas ties kūno svorio centru yra efektyvesnis, nes tokiu būdu riebalus lengviau „nešioti“.
Kalbant evoliuciniais terminais, didesnis riebalinis sluoksnis mūsų protėviams būtų suteikęs galimybę ilgiau išgyventi užklupus sunkmečiui, todėl vyresnieji gentainiai galėtų atsisakyti dalies savo maisto jaunesnių palikuonių labui.
Priešingai vyraujančiam įsitikinimui, nemažai mūsų protėvių nugyvendavo ilgiau nei 40 metų, o per tūkstantmečius žmonijos evoliucijos metų būtent jie tapo patyrusiais ir nagingais „super-aprūpintojais“, teigia D. Bainbridge’as.
Evoliucijos eigoje vidutinio amžiaus žmonės perduodavo savo žinias apie gyvybiškai svarbius amatus, medžioklės ir rinkimo metodus, kultūrinius įpročius ir tradicijas jaunesnėms kartoms
Menkai išsivysčiusiose gentyse tokia santvarka iki šiol egzistuoja, tuo tarpu vakarų pasaulyje vidutinio amžiaus žmonės dominuoja aukščiausiose pozicijose įvairiose įmonėse, statybvietėse ir sporto klubuose.
Kai kurie protiniai gebėjimai, pavyzdžiui, reakcijos greitis, sulaukus vidutinio amžiaus kiek sumažėja, tačiau tuos nedidelius trūkumus kompensuoja kitoks smegenų panaudojimo būdas gerinant tokius įgūdžius, kaip ilgalaikis planavimas ar projektų vadyba.
Dr. D. Bainbridge’as sakė: „Kiekvieno iš mūsų išlikimas priklauso nuo kultūros ir pagrindinis kelias, kuriuo perduodama kultūra – tai vidutinio amžiaus žmonių pasakojimai vaikams ir jauniems suaugusiems kaip ir ką daryti. Vidutinio amžiaus žmonės gali daugiau padaryti, daugiau uždirbti ir, trumpai tariant, jie valdo pasaulį“.
(No Ratings Yet)
Loading...