Liūdnai sliūkinant oro uostu po nuostabių atostogų neretai apima jausmas, kad dienos prabėgo tarsi akimirka. Bet per daug liūdėti neverta – grįžus prie kasdieninės veiklos staiga pradės atrodyti, kad iš tiesų atostogos truko visą amžinybę, rašo telegraph.co.uk.
Bent jau taip tvirtina psichologai, kurie įsitikinę, jog atostogų laiko paradoksas priklauso nuo to, kad smegenys laiko tėkmę atostogų ir darbo metu vertina skirtingai.
Sugebėjimas manipuliuoti savu laiko suvokimu gali padėti geriau pajusti gyvenimo pilnatvę ir geriau jaustis asmenims, kurie jaučiasi, tarsi metai bėga pro šoną, o jie tik sensta.
„Atostogų paradokso“ paslaptį Britų psichologų bendrijos konferencijoje Londone šią savaitę atskleidė psichologė ir BBC laidų vedėja Claudia Hammond.
C. Hammond, kurios knyga „Time Warped“ bus publikuota kitą mėnesį, sakė, kad kuomet užsiimame kokia nors įdomia ir nauja veikla – pavyzdžiui, atostogaujant – atrodo, kad laikas bėga greičiau nei kai nuobodžiaujame ar nerimaujame.
Tačiau vertinant retrospektyviai mūsų laiko suvokimas yra grindžiamas tuo, kiek naujų prisiminimų susikuria vertinamo laikotarpio metu, aiškina psichologė.
Paprastai per dvi savaites vidutiniam žmogui susiformuoja nuo šešių iki devynių naujų prisiminimų, nes atliekama veikla yra rutininė.
Tačiau atostogų metu toks pats atsiminimų kiekis susilaupia per dieną, nes viskas, kuo užsiimame, yra nauja, o tai reiškia, kad panaršę savo prisiminimus manysime, jog jos truko kur kas ilgiau nei iš tikrųjų.
„Tas pats nutinka ir senstant, kai pradeda atrodyti, kad laikas bėga vis greičiau. Susidaro vis mažiau naujų prisiminimų, vis dažniau darome tuos pačius dalykus, kuriuos jau kažkada darėme“, – sakė psichologė.
Žmonės, besiskundžiantys, kad metai šviesos greičiu bėga pro šalį, jų tėkmę gali sulėtinti kuo turiningiau praleisdami savaitgalius ir pakeisdami kasdienę rutiną, tvirtina psichologė.
„Ėjimas į darbą kitu keliu, išlipimas iš autobuso viena stotele anksčiau, to paties patiekalo kiekvienų pietų metu vengimas gali šiek tiek sulėtinti gyvenimą“, – teigia C. Hammond.