Dauguma gyvūnų supranta tai instinktyviai ir priverstinai patenka į varginančias kovas. Jie nelinkę kovoti su kitų rūšių atstovais. Tam tiesiog nėra prasmės: jie nėra seksualiniai konkurentai, ėda kitokį maistą, todėl nėra tikėtina, kad gali pavogti konkurentų maistą.
Vis dėlto, kažkas turi išaiškinti šią nerašytą taisyklę Dalmatijos uoliniam driežui. Kovai jis pasirenka kaimyninių driežų rūšis, kurie apskritai nekelia jokios grėsmės. Kyla klausimas: ar jis – tiesiog žudikas, ar yra gera priežastis tokiam agresyviam šio driežo elgesiui?
Dalmatijos uolinių driežų pavadinimas yra kilęs nuo pietų Kroatijos regiono – Dalmatijos. Minėtieji driežai judėdami atrodo gana paprastai – apie 6 cm ilgio, neskaitant jų uodegos. Jie praleidžia didžiąją laiko dalį ant žemės po augmenija arba ant neaukštų uolų. Tai saugo juos nuo kaimyninių smailiasnukių uolinių driežų, kurie dažniausiai įsikūrę ant aukštesnių uolų, vėsesnėse vietose.
Simon Lailvaux iš Luizianoje esančio Niu Orleano Universiteto, stebėdamas driežus Lastovo saloje Kroatijoje, pastebėjo, kad Dalmatijos uoliniai driežai buvo labai agresyvus, tuo tarpu smailiasnukiai uoliniai driežai buvo ramūs. Eksperimento metu Dalmatijos uoliniai driežai buvo daug agresyvesni smailiasnukiams uoliniams driežams, nei saviškiams. Dalmatijos uoliniai driežai yra unikalūs savo agresija. Minėtosios dvi rūšys taip pat turi skirtingus mitybos įpročius. Nors jos abi valgo vabzdžius, Dalmatijos uoliniai driežai yra pamėgę kietakūnius-šarvuotus vabzdžius, o smailiasnukiai driežai, kurie negali įkąsti taip smarkiai, ieško minkštesnių vabzdžių.
Lailvaux atkreipia dėmesį, kad pastarosios dvi rūšys niekada nesusitinka. Mokslininkas turėjo galimybę išvysti jų kovą tik dėl to, kad eksperimento metu nukreipė driežus į vienas kito teritoriją. Tai rodo, jog jie neteisėtai pasidalino buveinėmis. Lailvaux darbai įrodo, kad yra tikėtinų priežasčių dviejų rūšių gyvūnams kautis, o tai reiškia, kad tokios kovos gali būti dažnesnės nei atrodė anksčiau.
(No Ratings Yet)
Loading...