Mokslininkų komandos vadovas Samir’as Mitragotri kartu su savo kolegomis tyrimus pradėjo naudodami biodegraduojančio polimero sferas. Vėliau šias sferas jie paveikdavo izopropanoliu, dėl ko sferos įgaudavo raudoniesiems kraujo kūneliams būdingą diską primenančią formą. Tada ant šios formos sluoksniais patalpinti baltymai – arba albuminas, arba hemoglobinas. Šie baltymai buvo susieti tarpusavyje, siekiant užtikrinti papildomą atsparumą ir stabilumą, ir galiausiai proceso pabaigoje ištirpdytas poli(pieno ir glikolio) rūgšties pagrindu pagamintas šablonas.
Jiems gaminti mokslininkai panaudojo sluoksniais išdėstytus baltymus, kurių dalys išdėstomos specialioje formoje. Vėliau forma ištirpdoma, palikdama laisvas ir funkcionalias vos 7 mikronų pločio dirbtines kraujo ląsteles.
Jie gali pasirodyti paprasti, tačiau mūsų raudonieji kraujo kūneliai yra sudėtingas evoliucijos rezultatas. Todėl mokslininkai, siekdami rasti naujų būdų mūsų pačių kūnui tyrinėti, ar netgi vaistams po visą organizmą išnešioti, užsiima gamtos kopijavimu. Praėjusią savaitę mokslininkų komanda pranešė, jog jiems pavyko sukurti sintetines raudonąsias kraujo ląsteles, kurios tikrąsias savo giminaites imituoja tiek forma, tiek funkcija. Tyrimų rezultatai pristatyti žurnale “Proceedings of the National Academy of Sciences”.
Mitragotri sukurtos ląstelės yra apie 7 mikronų skersmens, t.y. tokio pat skersmens kaip ir tikrieji eritrocitai. Jų forma taip pat yra lygiai tokia pati kaip ir tikrųjų analogų. Be to, jų elgsena yra visiškai tokia pati, kaip ir tikrų ląstelių, teigia mokslininkas. “Minkšta baltyminė danga juos daro spūdžius ir elastingus”, sako Mitragotri. “Jie gali prasisprausti pro kapiliarus, kurių plotis mažesnis už jų pačių skersmenį, lygiai taip pat kaip ir tikrosios kraujo ląstelės”. Ir galbūt pati įspūdingiausia savybė yra tai, kad sitetinės ląstelės lygiai tokiu pat principu gali pernešti įvairias medžiagas. Mokslininkai pabandė eksperimentuoti su hemoglobinu ir kraujo krešėjimą mažinančiu vaistu heparinu; sintetinės ląstelės galėjo absorbuoti abi medžiagas ir vėliau jas išleisti į aplinką.
Laboratorijoje sukurtas ląsteles ateityje bus galima panaudoti kuriant naujus vaistų išnešiojimo po organizmą būdus arba atlikti kitas naudingas funkcijas, tokias kaip geležies oksido, naudojamo MRI vaizdų kontrastui padidinti, išnešiojimas. Dabar, kai mokslininkai jau moka pagaminti sveikų ląstelių analogus, jie pradeda eksperimentuoti su anomaliomis ląstelėmis (tokiomis, kurios būdingos pjautuvine anemija arba paveldima eliptocitoze sergantiems žmonėms), taip tikintis geriau suprasti fizikines ligos savybes ir sukurti naujas terapijas šioms ligoms gydyti. Vienintelis likęs etapas – išbandyti sintetines ląsteles realiomis sąlygomis, t.y. nustatyti, kaip jos elgsis žmogaus organizme.
(No Ratings Yet)
Loading...