Kempbelo markatos komunikuoja tarpusavyje naudodamos viso labo šešis skirtingus garsus, tačiau juos išdėsto tokiomis sekomis, kurios reiškia skirtingus dalykus. Mokslininkui Karim Ouattara prireikė 20 mėnesių, norint nustatyti, ką dauguma šių frazių reiškia.
Daugelis žmonių rasės kalbų didelę įvairovę pasiekia jungdamos paprastus žodžius į sudėtinius – vokiečių kalba yra klasikinis to pavyzdys. Mes nesame vienintelė tą daryti sugebanti Žemės gyventojų rūšis. Kempbelo markatos (angl. Campbell’s monkey) turi tik šešis bazinius “žodžius”, tačiau juos sugeba apjungti taip, kad išgaunamas tikriausiai pats sudėtingiausias ir turtingiausias žodynas kitų gyvūnų tarpe (neskaitant, žinoma, žmogaus).
Šiuos kalbinius signalus apjungdamos į sekas beždžionės stipriai keičia šių sekų reikšmę. Jos gali kalbėtis viena su kita apie nugriuvusį medį, konkurentų bendruomenes, pavojaus nekeliančius gyvūnus ir potencialias grėsmes. Jos gali signalizuoti apie galimą grėsmės šaltinį, pavyzdžiui, vaikštinėjanti leopardą arba skraidantį erelį, ir netgi gali išreikšti, kiek neišvengiamas tas pavojus. Iki šiol tai yra pats sudėtingiausias mokslininkų nustatytas gyvūnų “proto-gramatikos” pavyzdys.
Daugelis ankstesnių tyrimų yra parodę, jog beždžionių šūksniai ir klyksmai perduoda turtingą informacinį turinį. Tai buvo pademonstruota dar prieš porą dešimtmečių Dorothy Cheney ir Robert Seyfarth atliktame žaliųjų markatų (angl. vervet monkey) tyrime. Šie mokslininkai pademonstravo, jog žaliosios markatos turi savitus šūksnius skirtingiems plėšrūnams apibūdinti – ereliams, leopardams ir gyvatėms – ir kad jos, išgirdusios tam tikrą pavojaus signalą, imasi būtent tam atvejui tinkamų pavojaus išvengimo veiksmų.
Šiuo klausimu Kempbelo markatos taip pat yra nemažai ištirtos. Anksčiau mokslininkai manė, jog jos naudojasi tik dviejų tipų riksmais. Vėliau buvo nustatyta, jog reikšmės turi iš šių riksmų eiliškumas – pridėjus papildomą signalą prie riksmo, reiškusio grobuonį, frazė įgaudavo visiškai kitą reikšmę. Taip pat paaiškėjo, jog iš viso egzistuoja šeši skirtingi šių beždžionių baziniai “žodžiai”. Taigi, Kempbelo markatos ne tik turi platesnį išsireiškimų repertuarą nei anksčiau manyta, bet ir gali juos kombinuoti į skirtingos prasmės derinius.
Šių frazių prasmei išsiaiškinti gamtininkas Karim Outtara praleido 20 mėnesių Draumblio Kaulo Kranto Respublikos Tai nacionaliniame parke. Visą šį laiką jis stebėjo šešias skirtingas gyvūnų grupeles. Kiekviena jų susidėjo iš vieno suaugusio patino, kelių patelių ir jauniklių. Mokslininkas tyrinėjo būtent patinus. Jis nustatė, jog nesant pavojaus, patinai naudojasi trijomis riksmų sekomis. Pirmoji naudojama tada, kai beždžionė nutola nuo grupės ir jos negali matyti. Tai yra kvietimas grupei ateiti link vado. Pridėjus papildomą riktelėjimą, frazė “ateikite čia” pavirsta į “saugokitės tos šakos”. Pačios sudėtingiausios sekos yra “rezervuotos” signalizavimui apie grėsmę. Svarbu taip pat tai, jog frazių struktūra yra griežtai nekintama, t.y. sukeitus vietomis porą riktelėjimų, ankstesnės informacijos nelieka. Kai kurios sekos sudaro atskirus struktūrinius kalbos vienetus, kuriuos galima sujungti su kitais išsireiškimais.
Norėtųsi manyti, jog beždžionės turi užslėptų lingvistinių gebėjimų, kuriais galėtų prilygti žmogui. Tačiau Ouattara sako: “Ši sistema nublanksta prieš bet kokią gramatinę sistemą. Beždžionių repertuaras gal ir turtingas, tačiau yra palyginti ribotas, nes jos ne visiškai išnaudoja žodyno galimybes. Jos gali sukurti naujos prasmės frazes apjungdamos kartu skirtingus išsireiškimus, tačiau jų eiliškumo niekada negalima keisti”. Taip pat mokslininkas priduria, jog Kempbelo markatos paprastai “šneka” tik apie tuos dalykus, kuriuos mato savo akimis. Žinoma, nuo kažko reikia pradėti – žmogaus sintaksė tikriausiai taip pat turi panašias šaknis, primenančias tokias pat riksmų sekas. Bet kuriuo atveju, Kempbelo markatų žodynas gerokai lenkia visas kitas rūšis, nors tai gali būti nulemta to, kad kitos beždžionių rūšys paprasčiausiai yra mažiau ištyrinėtos, taip pat visiškai neaišku, ar patelių žodynas yra tokios pat apimties kaip ir patinų. Ouattara mano, jog miško aplinka ir didelis plėšrūnų kiekis markatoms paprasčiausiai buvo stiprus evoliucinis motyvas kalbiniams įgūdžiams tobulinti.
(No Ratings Yet)
Loading...