ŽIV žaidžia ne pagal taisykles: užuot vengęs imuninės sistemos, jis ją atakuoja. Dabar didžiausias vakcinos nuo šio viruso viltis gali tekti sieti su sprendimu, irgi draskančiu taisyklių knygas – kovoti su infekcija be imuninės sistemos pagalbos. Naudojantis šiuo būdu, pelės susidorojo su ŽIV netgi tada, kai joms buvo duota 100 kartų didesnė virusų dozė, nei sukelianti mirtiną infekciją.
Įprasti skiepai veikia, supažindindami kūną su saugiomis patogeniško mikroorganizmo ar jo dalių versijomis, taip paruošdami kūną kovai su būsimomis infekcijomis. Bet kaip ir kiti būdai, skirti sustabdyti ŽIV, skiepai žymių pergalių neiškovojo – tikriausiai ir dėl to, kad ŽIV nusitaiko ir labai susilpnina imuninės sistemos ląsteles, kurios ir turi užtikrinti stiprią gynybą.
Davidas Baltimore su kolegomis iš Kalifornijos technologijos instituto Pasadenoje yra tarp tyrėjų, nusprendusių imtis problemos iš visai kitos pusės.
Užuot bandę pažadinti imuninę sistemą, Baltimoro komanda ją visiškai ignoravo. Jų būdas – pusiau vakcina, pusiau genų terapija paversti raumenis į galingus ŽIV antikūnų fabrikus. Kadangi raumenų ląstelių puolimas nėra numatytas ŽIV dienotvarkėje, jos gamins antikūnus netgi užsikrėtus ŽIV. Tokia strategija gali būti geresnė, nei stiprinti antikūnus gaminančią imuninę sistemą.
„Gavome poveikį, panašų į vakcinos, tačiau be jokios imuninės sistemos pagalbos“, – sako Alejandro Balazs, Baltimoro komandos narys irgi iš Kalifornijos technologijos instituto.
Komanda į nekenksmingą, peršalimo virusams giminišką adeno virusą (adeno-associated virus (AAV)) įterpė geną, gaminantį ŽIV antikūnus. Tada jais „užkrėtė“ pelės kojų raumenis.
„Pagrindinė mintis – suteikti kūnui nuosavą ŽIV antikūnų fabriką“, – apibendrino Baltimoras.
Pelės antikūną gamino visą savo gyvenimą, ir liko sveikos, nepaisant nuoširdžiausių pastangų užkrėsti jas ŽIV.
„Tikėjomės, kad pasiekus tam tikrą dozę, antikūnai nebepajėgs apsaugoti pelės, tačiau, netgi davus 100 kartų didesnę dozę, už tą, kuri užkrėčia 7 iš 8 pelių, infekcija nepasireiškė”, – pasakojo Balazs (Nature, DOI: 10.1038/nature10660).
Kadangi eksperimente dalyvavusios pelės turėjo žmonių imuninę sistemą, Baltimoro komanda galėjo įsitikinti, kad gydymas įveikė ŽIV anksčiau, nei pastarasis sugebėjo ją susilpninti. Tyrėjai mano, kad žmonės reaguotų panašiai į vakcinos/geno terapiją – bet to negalima žinoti užtikrintai, kol nepradėti klinikiniai bandymai.
Baltimoras sako, kad tokie bandymai galėtų prasidėti per metus ar du. „Tikimės pradėti, vos tik pagaminsime klinikinio lygio medžiagas, gausime reguliavimo institucijų patvirtinimą ir suorganizuosime bandymus”, – sako jis.
Kita komanda, vadovaujama Philipo Johnsono Filadelfijos Vaikų ligoninėje (Pensilvanijos valstija), gali juos aplenkti. Johnson su kolegomis naudojo beveik tokią pačią strategiją prieš porą metų, apsaugodami makakas nuo SIV, beždžionių ŽIV ekvivalento (New Scientist, gegužės 22 d. 2009, p 12).
„Džiaugiamės, kad mūsų darbas su makakomis buvo patvirtintas ir su humanizuotomis pelėmis, naudojant ŽIV“, – sako Johnsonas. Judame pirmyn, planuodami atlikti bandymus ir su žmonėmis.“ Bandymui Johnsono komanda irgi naudos AAV, papildytų antikūną gaminančiu genu injekcijas į raumenis.
Baltimoro bandymai patvirtino dar kai ką: pelės raumenyse pagaminti antikūnai yra išskirtinai efektyvūs prieš ŽIV. Vadinamieji „plataus neutralizavimo antikūnai” pirmą kartą buvo išskirti iš žmonių, HIV nešiotojų 2009 metais. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad jie yra aktyvūs mažiausiai nuo 90 procentų visų žinomų HIV štamų.
„Šio tyrimo rezultatai liudija, kad plataus neutralizavimo antikūnai galėtų suteikti aukšto lygio apsaugą nuo ŽIV infekcijos“, – samprotauja Wayne Koff, vyresnysis mokslinis Tarptautinės AIDS vakcinos iniciatyvos bendradarbis. Koffas sako, kad dabar žinome apie 20 plataus neutralizavimo antikūnų, iš kurių 17 buvo surasti šį rugpjūtį.
Nors pelėms buvo leidžiami AAV tik su vienos rūšies antikūnus gaminančiu genu, žmonėms galima būtų duoti platesnio veikimo apsaugą, į raumenis įšvirkščiant keletą AAV, gaminančių skirtingus antikūnus, sako Baltimoras. „Nėra priežasčių, kodėl nebūtų galima gaminti du ar daugiau antikūnų tipų, naudojant daugiau AAV tuo pačiu metu.“
Lucy Dorrell iš Weatherall Molekulinės medicinos instituto Oksforde, JK, sako, kad viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria įprastos ŽIV vakcinos, yra tai, kad reikia priversti kūną gaminti plataus neutralizavimo antikūnus, tad metodas, juos pristatantis „paruoštus naudojimui“, turi didelį potencialą. „Tačiau svarbiausia išsiaiškinti ar vakcina gerai veikia su žmonėmis ir ar tai bus saugu“, – sako ji.
Koff pabrėžia, kad, nors naujieji rezultatai yra labai viltingi, nereikėtų apleisti ir tradicinės vakcinos kūrimo darbų. „Aptariamas metodas, savaime aišku, turėtų būti toliau tyrinėjamas, tačiau jis nepanaikina ŽIV vakcinos sukūrimo poreikio”, – sako jis. „Turėtų būti remiamos visos pastangos užkardyti ir kontroliuoti ŽIV, kuriuo vien pernai užsikrėtė 2,7 milijonai žmonių.“
Cate Hankins, vyresnioji mokslinė UNAIDS patarėja, sutinka, primindama, kad rugsėjį vykusioje „AIDS Vaccine 2011“ konferencijoje Bankoke, Tailande, lytinio elgesio modeliai parodė, kad RV 144, kol kas geriausiai veikianti tradicinė vakcina, gali užkirsti kelią tūkstančiams užsikrėtimų, nors riziką vidutiniškai sumažina tik 31 procentu.
Šaltinis:
(No Ratings Yet)
Loading...