Ar yra visatoje daugiau žemės – mėnulio tipo planetinių sistemų?

Sebastian‘as Elser‘is, profesorius Ben‘as Moore‘as ir daktaras Joachim‘as Stadel‘is iš Ciuricho Universiteto, bendradarbiaudami su Ryuji Morishima iš NASA reaktyvaus judėjimo laboratorijos, bandė apskaičiuoti, kokios dažnos yra Žemės-Mėnulio planetinės sistemos. Jie nustatė, kad 1 iš 12 į Žemę panašių planetų galimai turi į Mėnulį panašų palydovą. Žinant tai, kad mėnulis vaidino svarbų vaidmenį gyvybės atsiradimo Žemėje metu, šis atradimas yra svarbus tinkamų gyventi planetų paieškose.

Žemės mėnulis galėjo vaidinti svarbų vaidmenį evoliucijos istorijoje. Mėnulis susiformavo per didžiulį susidurimą su Marso dydžio objektu Žemės formavimosi pradžioje. Išmesta į orbitą medžiaga susijungė ir suformavo Mėnulį. Po susikūrimo, Mėnulis buvo daug arčiau Žemės nei dabar, todėl jis sukeldavo milžiniškus potvynius keletą kartų per dieną. Tai galėjo paskatinti labai ankstyvą gyvybės evoliuciją. Negana to, stabilus klimatas prieš daugiau nei milijardą metų buvo būtinas, kad tinkamos gyventi sąlygos būtų garantuotos. Be savo palydovo, Žemė būtų patyrusi chaotiškus sukimosi ašies pakitimus, kurie būtų sukėlę dramatiškus klimato pokyčius.

Taigi, reikšdami susirūpinimą apie tinkamas gyventi planetas už Saulės sistemos ribų, butina išsiaiškinti, kaip dažnai pasitaiko Žemės-Mėnulio planetinė sistema. Sebastian‘as Elser‘is, profesorius Ben‘as Moore‘as ir daktaras Joachim‘as Stadel‘is iš Ciuricho Universiteto, bendradarbiaudami su Ryuji Morishima iš NASA reaktyvaus judėjimo laboratorijos Pasadenoje, atliko begalę simuliacijų, bandydami išanalizuoti kietųjų planetų susiformavimą mūsų Saulės sistemoje.

Jie nustatė daugybę palydovų susiformavimo atvėjų susidūrimų metu ir nustatė palydovų mases. Negana to, jie atsižvelgė į palidovų orbitos pakitimus. Potvynių jėgos gali pakeisti palydovo sukimosi greitį ir orbitą, o per keletą tūkstančių metų palydovas gali apskritai išsilaisvinti iš savo orbitos, bet tai įvyksta tik retais atvėjais.

Galiausiai, jie nagrinėjo tolesnių susidūrimų istoriją, nes didelis sukrėtimas po palydovo susiformavimo gali grasinti tolesniam palydovo egzistavimui. Jie nustatė, kad Žemės-Mėnulio planetinė sistema pasitaiko gana dažnai: 1 iš 12 atvėjų žemiškosios planetos turi didelį mėnulį.

Tyrimo rezultatuose vis dar yra daug neaiškumų. Dar reikia atlikti daug darbo ir simuliacijų, kad būtų gauti tikslūs rezultatai.