Atskleisti nauji įrodymai, kad gyvybę į žemę atgabeno kometos

Nauji tyrimai patvirtino prielaidą, kad prieš milijardus metų Žemę atakavusios kometos į mūsų planetą atnešė kertinius gyvybės ingredientus. Profesorė Jennifer G. Blank, tyrimų vadovė, apibūdino eksperimentus, kurių metu naudojantis galingais laboratoriniais „ginklais“ ir kompiuteriniais modeliais buvo atkurtos sąlygos, kurios egzistavo kometose, kai jos į Žemę skriejo 25000 mylių per valandą greičiu ir negailestingai rėžėsi į jos paviršių. Tyrimas puoselėjo platesnius mokslinius tikslus: suprasti kaip amino rūgštys ir kiti ingredientai atsirado žemėje. Amino rūgštys sudaro baltymus, kurie yra kiekvienos gyvybės varomasis arkliukas.

„Mūsų tyrimai rodo, kad gyvybę kuriantys veiksniai išliko, nepaisant milžiniško šoko bangos ir kitų, dėl kometos smūgio, kilusių žiaurių sąlygų. Kometos, iš tiesų, galėjo būti idealus gyvybės ingredientų komplektas, kuris sukėlė cheminę evoliuciją, kuri galiausiai išsivystė į gyvybę. Mums patinka šis kometos scenarijus, nes jis įtraukia visus gyvybei reikalingus veiksnius: amino rūgštis, vandenį ir energiją,“- teigė Blank.
Kometos yra dideli sušalusių dujų, vandens, ledo ir uolienų gabalai, astronomai dar jas vadina „nešvariosiomis sniego gniūžtėmis“. Tačiau šių „sniego gniūžčių“ skersmuo gali siekti 10 mylių. Prieš milijardus metų, daugybė kometų ir asteroidų „bombardavo“ Žemę, atakų padariniai – krateriai mėnulyje. Remiantis moksliniais įrodymais, gyvybė žemėje atsirado prieš 3,8 milijardo metų „vėlyvojo sunkiojo bombardavimo“ metu, per kurį Žemę atakavo tiek kometos, tiek asteroidai. Iki tol Žemė buvo per karšta vieta gyvybei. Anksčiausios gyvybę įrodančios iškasenos – 3,5 milijardo metų senumo.

NASA tyrimų centre, Blank su kolegomis tyrė ar amino rūgštys galėjo išlikti nepažeistos po to kai kometos kirto Žemės atmosferą. Ankstesni kometos dulkių pavyzdžių, grįžusių iš NASA erdvėlaivių, tyrimai patvirtino faktą, kad kometose galima rasti amino rūgščių. Vieno eksperimento metu, mokslininkai, norėdami atkurti sąlygas su kuriomis susidūrė amino rūgštys patekusios į Žemės atmosferą, pasitelkė dujų ginklus ir taip imitavo dideles temperatūras ir stiprias šoko bangas. Amino rūgštys dėl karščio ir šoko nesuiro. Paaiškėjo, kad jos suformavo taip vadinamus „peptidinius ryšius“, kurie amino rūgštis sujungė į baltymus.