Panašu į mokslinę fantastiką? Tačiau ar seniai buvo laužomos ietys ir deginami laužai dėl… kad ir dėl Žemės apvalumo? Mėnulin žmogus nuskriejo ne ant patrankos sviedinio, tačiau žmonijos „apaštalų“ ten lankėsi bent dvylika. Tiesa, jau senokai. Tiesa ir tai, jog Ikaras saulėn taip ir nenuskrido… Išties, precedentų būta įvairių. Bet kodėl vieną, nebūtinai labai artimą dieną, gimtojo šviesulio neapjuosus begale energijos aprūpinsiančia saulės kolektorių sfera?
Technologijų ekspertas George’as Dvorsky iš JAV įsikūrusio Etikos ir progresyvių technologijų instituto (Institute for Ethics and Emerging Technologies) neseniai pareiškė, jog Daisono sferą (sferinį Saulę apjuosiančių kolektorių tinklą), kuri Žemę aprūpintų neišsemiamu energijos kiekiu, žmonija gali pradėti statyti artimiausiais dešimtmečiais.
Tiesa, yra keletas „bet“. Pavyzdžiui, reikia pašalinti… Merkurijų. G. Dvorsky į idėją, kurią pavadinti fantastiška būtų pernelyg švelnu, mėgina pažvelgti kitu kampu – Merkurijų reikia ne pašalinti, o „išmontuoti“. Ir ne tik jį, bet ir asteroidus, gal net kai kurias kitas planetas (pavyzdžiui, Venerą). Tuomet statybinės medžiagos kolosaliam projektui turėtų pakakti. G. Dvorsky tiki, jog projekto įgyvendinimą būtų galima pradėti po 25-50 metų, o pirmoji įgyvendinimo fazė galėtų būti įgyvendinta per keletą dešimtmečių.
Tiesa, Daisono sferą tokiu atveju sudarytų ne kietas „lukštas“, o galybė savarankiškų konstrukcijų, suburtų į tankią, Saulę apjuosiančią sferinio pavidalo tinklinę struktūrą. Šioji būtų statoma taipogi ne vienu ypu, o palaipsniui, etapais.
Savarankiški Daisono sferos elementai sudarytų „sugeriamąjį“ paviršių – nesunku numanyti, jog jo paskirtis būtų sugerti Saulės spindulius. Tačiau pirmiausiai ne Žemės reikmėms, o tolesniems Daisono sferos statybos etapams. Tuomet nereikėtų brangių degalų gabenti iš Žemės. Nors viskas skamba labai gražiai, pats G. Dvorsky pripažįsta, jog reikėtų įveikti daugybę kliūčių. Visas jas vardyti kažin ar verta – pakanka prisiminti, jog joks žmogus Merkurijuje dar nebuvo išsilaipinęs – tolimiausia žmonijos stotele kol kas lieka Mėnulis.
Kita stambesnio kalibro problema – pati sistemos konstrukcija. G. Dvorsky cituoja Oksfordo universiteto fiziko Stuarto Armstrongo planus, jog pirmoji Daisono sferos statybų fazė turėtų būti įvykdyta per penkis etapus, kiekvieno iš kurių trukmė – dešimt metų. Pirmosios fazės rezultatas – pirminis energetinės sistemos tinklas. Kurį, kaip galima suprasti, reikės pildyti, tankinti.
„Statybinių medžiagų teks pasirūpinti iš Merkurijaus, – aiškina G. Dvorsky. – Jei atvirai, būtų labai gerai, jei pavyktų „išmontuoti“ visą planetą. Daisono sferai reikės neįsivaizduojamai daug medžiagos – tiek, jog jos pakaktų apgaubti Saulę. Tam gali prireikti ne tik Merkurijaus, bet ir Veneros ar kai kurių išorinių planetų, taip pat artimiausių asteroidų.“
Galaktiniai Vasiukai? Jų „Ostapas Benderis“ – apie tokį projektą 1959 m. svajoti pradėjęs astronomas Freemanas Dysonas. Tiesa, iki šiol ši idėja buvo rutuliojama tik fantastikos romanuose.
„Daisono sfera aprūpintų mus tokiu energijos kiekiu, kokio mes ligi šiol nė neįsivaizdavome, – tęsia G. Dvorsky. – O plečiant gyvenamąją erdvę, žmonijai tos energijos reikės vis daugiau. Nereikia pamiršti, jog gamtiniai Žemės ištekliai sparčiai senka. Bendra energijos ir gyvenamosios vietos stygiaus problema skatina susimąstyti apie stambesnio masto projektus.“
Tiesa, savo samprotavimuose G. Dvorsky nepateikia aiškinimo, kaip Saulės energija būtų transportuojama į Žemę, kurią nuo Saulės skiria beveik 150 mln. km. Kaip ten bebūtų, G. Dvorsky įsitikinęs, jog „Daisono sfera nebeturėtų būti traktuojama tik kaip mokslinės fantastikos ar neįsivaizduojamai tolimos ateities idėja. Ją verta svarstyti taip pat rimtai, kaip ir kitus kontraversiškai skambančius projektus (kosminiai liftai ar Marso kolonizavimas).“
(No Ratings Yet)
Loading...