Gyvybės žemėje išnykimo priežastimi galėjo būti per didelė gyvsidabrio emisija

Mokslininkai atskleidė daug naujų faktų apie didžiausią žemės gyvybės išnykimą, kuris įvyko prieš 250 milijonų metų, kai staigūs klimato pasikeitimai nuo žemės nušlavė beveik visą vandens ir didelę dalį sausumos gyvūnijos. Mokslininkai teigia atradę naują išnykimo priežastį: gyvsidabrio patekimą į ekosistemą. „Niekas iki šiol, neapsvarstė galimybės, kad gyvsidabris yra potencialus susiklosčiusios situacijos kaltininkas. Tuo metu vyravo didžiausias vulkaninis aktyvumas žemės istorijoje, o šiandien mes žinome, kad didžiausias gyvsidabrio šaltinis yra besiveržiantis ugnikalnis“, – teigė Dr. Steve Grasby, tyrimo bendraautorius. „Mes pamatavome, kad gyvsidabrio išsiliejimas galėjo 30 kartų viršyti šiandieninį ugnikalnių aktyvumą“.

Dr. Benoit Beauchamp, Calgary universiteto geologijos profesorius, teigia, kad jo tyrimai yra itin svarbūs, nes tai yra pirmas kartas, kada gyvsidabris yra siejamas su masiniu žemės gyvybės išnykimu, kuris nutiko Permo periodo pabaigoje. Vėlyvojo Permo laikotarpio metu, vandenynų sistema tapo perkrauta gyvsidabriu, o tai privedė prie 95 proc. vandens gyvybės išnykimo. Prieš 250 milijonų metų, daug anksčiau dinozaurų eros, kai žemė dar formavo vieną didelį žemyną, dauguma gyvybės vandenyne ir sausumoje buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Vyraujanti teorija yra ta, kad ugnikalniai išsiverždami, paskleidė CO2 ir kitus mirtinus toksinus.

Gyvsidabrio nusėdimo lygis, vėlyvajam Permo laikotarpyje, galėjo būti daug kartų didesnis lyginant su šios dienos žmonių sukeltomis emisijomis. „Kai kuriais atvejais, gyvsidabrio lygis Permo laikotarpyje, buvo panašus į tą, kurį dabar randame ypatingai užterštose vietovėse prie lydyklų, kur vandens sistema yra smarkiai pažeista“, – teigė mokslininkai. „Mes patys, dėl industrinių emisijų, prisidedam prie gyvsidabrio lygio didėjimo. Tai rimtas įspėjimas mums, esantiems Žemėje“, – kalbėjo Beauchamp. Kanada ėmėsi iniciatyvos mažinant tarptautinę gyvsidabrio emisiją. Nesvarbu kas nutiks, šie tyrimai rodo gyvybės atsparumą. „Ši istorija – atsigavimo. Po to, kai sistema buvo perkrauta ir dauguma gyvybės buvo sunaikinta, vandenynai vis tiek sugebėjo išsivalyti ir mes sugebėjome pereiti į kitą gyvybės fazę,“ – reziumavo Sanei.