Habsburgų dinastija

Ispanijos karalius Carlos II (1661 – 1700) buvo paskutinis Habsburgų dinastijos valdantysis narys. Habsburgai turėjo polinkį į kraujomaišą – ypač poruojant dėdes su dukterėčiomis ar pirmųjų eilių pusbrolius. Toks svetimų genų “neįsileidimas” į Habsburgų DNR per kelias kartas ir sukūrė vargšelį Carlos`ą. Jis buvo gimęs iš dėdės-dukterėčios santuokos. Tai ne tik padarė šeimos susiėjimus sudėtingomis progomis, bet taip pat jam dovanojo daug genetinių ligų…

Carlos`o II sveikatos problemos:

1. “Habsburgų Žandikaulis” (“Habsburgų lūpos”) – diagnozė siejusi daugelį šios šeimos atstovų. Tai apatinio žandikaulio netaisyklinga sankanda, kuri didėjo su amžiumi. Ir buvo ne tik negraži, bet taip pat sukeldavo problemų valgant, kalbant (jau neminint seilėtekio).

2. Tikėtina kraniosinostozė – liga, kuriai būdingas ankstyvas kaukolės kaulų siūlių suaugimas, sukeliantis protinį atsilikimą ir galvos formos pakitimus. Sakoma, kad Carlos turėjo didžiulią galvą, plokščius skruostus, “deformuotą” nosį ir išverstus apatinius akių vokus.

3. Vystymosi problemos, privertusios tarnus jį nešioti ant rankų iki 10 metų. Be to, Carlos nebuvo skatinamas maudytis – bijotasi, dėl jo silpnos sveikatos (ir karaliaus prasta higiena neliko nepastebėta dvariškių).

4. Genitalijos taip menkai išsivysčiusios, kad buvo akivaizdu, jog Carlos`ui susilaukti įpėdinio – sunkus uždavinys.

Carlos vedė Marie Louise D’Orleans būdamas 18, ir beprotiškai ją įsimylėjo. Marie ne taip entuziastingai sutiko šią sąjungą. Ji gyveno apie dešimtmetį dvare, lydima depresijos bei persivalgymų, kol staiga mirė po ūmaus pilvo skausmo. Carlos`ui tuo metu protas visai susijaukė. Jis liepė iškasti pūvančius Marie Louise palaikus (kaip, beje, ir kai kurių kitų savo seniai mirusių giminaičių), kad galėtų vėl į ją pažvelgti. Carlos dar kartą vedė, bet taip ir nesusitaikė su Marie mirtimi.