Du mokslininkai teigia, kad Raudonąja vadinamos planetos kolonizacija būtų spartesnė ir pigesnė, jei ten keliaujantys astronautai nesitikėtų grįžti atgal. Koncepcijos autoriai tvirtina, kad žmonės privalo pradėti kolonizuoti kitas planetas ir taip apsidrausti nuo galimų katastrofų Žemėje – asteroido smūgio ar kur nors mūsų galaktikos kaimynystėje galinčio įvykti supernovos sprogimo. Mokslininkai įsitikinę, kad Marso kelionės į vieną pusę galėtų prasidėti jau po dviejų dešimtmečių.
„Svarbiausia, kad Marso tyrimai tęstųsi“, – teigia Vašingtono universiteto profesorius Dirkas Schulze-Makuchas. Jis su kolega Paulu Davisu iš Arizonos universiteto siūlo į misijas siųsti komandas, sudarytas iš dviejų į šeštą-septintą dešimtį įkopusių astronautų. Jos į Marsą skristų atskirais erdvėlaiviais, kurie vėliau būtų naudojami kaip būstas. Vėliau atkeliautų daugiau kolonistų. Atvykėliai būtų reguliariai aprūpinami reikiamomis atsargomis.
Dviejų mokslininkų publikacija pasirodė praėjus mėnesiui po to, kai NASA prasitarė apie galimybę žmonėms kolonizuoti kitas planetas, rašo britų „Daily Mail“. Naujakuriams iš Žemės būtų siunčiami būtiniausi dalykai, tačiau jiems prieš skrydį būtų leista suprasti, kad kelionė atgal yra per brangi, tad neįmanoma.
„Reiktų siųsti šiek tiek vyresnius žmones, sulaukusius maždaug 60 metų, – teigia D. Schulze-Makuchas. – Vyresnius astronautus reiktų siųsti todėl, kad tokia misija, dėl medicininės pagalbos stokos ir radiacijos poveikio, neabejotinai sutrumpintų žmogaus gyvenimo trukmę. Be to, radiacija gali turėti įtakos dauginimosi organų funkcionavimui, tad į Marsą siųsti reproduktyvaus amžiaus asmenis būtų ne pati geriausia idėja.“
Kelionė iki Marso truktų apie 6 mėnesius. Planeta pasižymi silpna gravitacija, ją gaubia reta atmosfera, ten yra užšalusio vandens, anglies dvideginio ir svarbiausių mineralų. Tokiai misijai reikalingos technologijos jau egzistuoja arba bus sukurtos artimiausiu metu. Tačiau jei nereikėtų gabentis papildomo kuro ir kitų atsargų, kurių reiktų kelionei atgal į Žemę, misijos sąnaudos sumažėtų 80 proc.
D. Schulze-Makuchas ir P. Daviesas teigia, jog jų siūlomas misijos variantas nėra savižudiškas. „Astronautai į Marsą vyktų turėdami tikslą ten likti visą gyvenimą, jie taptų žmonių kolonijos Marse pionieriais“, – rašo mokslininkai. Psichologinis astronautų rengimas ir nuolatinio ryšio su Žeme palaikymas padėtų sumažinti psichologinę įtampą, teigia mokslininkai.
„Iš tiesų jie jaustų didesnį ryšį su namais nei pirmieji Pietų ašigalio tyrinėtojai“, – savo straipsnyje rašo JAV tyrėjai.
Kosmose izoliuotų žmonių tema nereta mokslinės fantastikos filmuose: pradedant tokiais klasikiniais kino filmais kaip „Robinzonas Kruzas Marse“ („Robinson Crusoe on Mars“), „2001-ųjų kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“) bei baigiant tokiomis moderniomis fantastinėmis juostomis kaip „Solaris“ arba „Mėnulis“ („Moon“). Daugelyje scenarijų astronautai tampa kompiuterių gedimų, nežemiškos gyvybės aukomis arba tiesiog išprotėja.
Idėjos autoriai argumentus apie psichinę savijautą atremia sakydami, jog astronautų psichologinė atranka ir parengimas, taip pat pastovi komunikacija su Žeme būtų pakankamos prevencinės priemonės nuo nervinio ir psichinio išsekimo.
Žmogaus psichinė savijauta ir psichinė sveikata komose yra plačiai tyrinėjama tema. Tyrimais jau buvo atskleista, kad kosmose žmogų gali palaužti depresija, jį gali pradėti erzinti kolegų buvimas, nemaža ir miego sutrikimų tikimybė. Psichinę būseną tik dar labiau pabloginti gali žinojimas, kad kelio greitai sugrįžti atgal į Žemę nėra. Galų gale vienas pats po Mėnulį vaikštinėjęs astronautas tuo toli gražu nesižavėjo.
„Tai mums dar per anksti, – rašo Apollo-14 misijos astronautas Edas Mitchellas. – Tam mes dar nepasiruošę.“
Idėją negrįžti siūlantys autoriai įsitikinę – Marse yra pakankamai išteklių, kad kolonistai galėtų patys savimi pasirūpinti. Anot jų, koloniją reiktų įrengti šalia ledo urvo, kuris ne tik apsaugotų nuo radiacijos, bet aprūpintų vandeniu bei deguonimi.
Jie pripažįsta, kad didelį dėmesį saugumui skirianti NASA tokį pasiūlymą vargu ar priimtų, tačiau tuo galėtų susidomėti privatus sektorius.
„Mums reikia ekscentriško milijardieriaus. Yra žmonių, kurie turi pinigų, galinčių projektą paversti realybe“, – kalbėjo D. Schulze-Makuchas. Galbūt mokslininkai omenyje turėjo, pavyzdžiui, britų magnatą Richardą Bransoną, PayPal įkūrėją Eloną Muską ar Amazon.com generalinį direktorių Džefą Bezosą – šie milijardieriai jau yra investavę į privačių kosminių kelionių verslą.
Nepaisant pesimistinio NASA požiūrio, D. Schulze-Makuchas įsitikinęs, kad atsirastų žmonių, kurie sutiktų pasiaukoti.
JAV prezidentas Barakas Obama yra viešai paskelbęs apie Jungtinių Valstijų planus žmones nuskraidinti į Marsą šio amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui įpusėjus, tačiau jis niekada nėra sakęs, kad įgula Marse turėtų pasilikti.
„Mes norime, kad mūsų žmonės sugrįžtų“ – pabrėžia ir NASA atstovas spaudai Michaelas Braukusas.
(No Ratings Yet)
Loading...