Ateityje Ramiajame vandenyne ties pusiauju gali atsirasti pirmosios plaukiojančios valstybės – nuo 50 iki 70 kilometrų skersmens dirbtinės salos, kuriose gyvens daugiau nei po 1 mln. žmonių.
Japonijos technologijų bendrovė „Shimizu“, bendradarbiaudama su „Super Collaborative Graduate School“ mokyklos ir kompanijos „Nomura Securities“ specialistais, pradėjo nagrinėti technines konceptualaus projekto „Green Float“ (Žaliasis plaustas) įgyvendinimo galimybes, praneša „Gizmag.com“.
Šios koncepcijos kūrėjai siūlo Ramiojo vandenyno pusiaujo zonoje pradėti statyti aplinkos neteršiančias plūduriuojančias salas. Iš pirminių 2 – 3 kilometrų skersmens „Žaliojo plausto“ modulių, kuriuose galėtų gyventi nuo 10 000 iki 50 000 žmonių, jungiant juos vienas prie kito, būtų galima „konstruoti“ maždaug 100 000 gyventojų turinčius miestus ir net atskiras valstybes, kuriose galėtų gyventi daugiau nei 1 mln. žmonių.
Vandens lelijas primenantys baziniai „Green Float“ moduliai būtų statomi ant pontoninio pagrindo. Jų skersmuo siektų apie 1 km – pasak projektuotojų, tokios erdvės pakaktų kompaktiškam miesteliui su 10 000 – 50 000 gyventojų.
Visi jie gyventų dirbtinės salos viduryje iškilusiuose maždaug 1 kilometro aukščio bokštuose. Viršutinė jų dalis būtų skirta gyvenamiesiems būstams, gamybinėms patalpoms bei biurams, o apatinėje būtų gaminamas maistas – auginamos daržovės ir kiti miesto gyventojas reikalingi maisto produktai. Salos paviršiuje aplink bokštą būtų įrengti dirbamos žemės laukai, ganyklos auginamiems galvijams, pasodintas miškas, įrengtos rekreacinės zonos, paplūdimiai. Bazinio modulio pakraščiuose būtų įrengtos dirbtinės seklumos, skirtos žuvų bei jūros gėrybių auginimo ūkiams.
Pasak projekto kūrėjų, Ramiajame vandenyne ties pusiauju plūduriuojančių salų archipelagai būtų apsaugoti nuo smarkių audrų ir natūraliai, nes klimatas šiose platumose yra stabilus, o taifūnai reti, ir specialiais inžineriniais sprendimais. Siekiant apsaugoti miestus nuo smarkaus bangavimo, palei išorinę salos dalį esančiose lagūnose būtų įrengtos tvirtos elastingos membranos, kurių pakraščiai virš dirbtinių seklumų vandens lygio būtų iškilę maždaug 10 metrų. Slėgio skirtumas tarp lagūnų ir vandenyno apribotų membranų judėjimą ir „gesintų“ vandenyno bangų energiją. Siekiant išvengti blogiausio scenarijaus, papildomai būtų pastatyta 20 – 30 metrų aukščio bangolaužių siena.
Kadangi salų viduryje pastatyti dangoraižiai būtų 1000 metrų aukščio, jų viršuje, 700 m aukštyje esančioje gyvenamojoje dalyje, visus metus būtų maždaug 26 – 28 laipsnių pagal Celsijų temperatūra.
Gamybinėje tokio bokšto dalyje būtų perdirbamos visos miesto gyventojų išmetamos atliekos, maistingąsias medžiagas panaudojant žemės ūkio produktų gamybai, gyvulininkystei ir žuvų ūkiams. Pasak „Green Float“ kūrėjų, 1 km aukščio dangoraižis pats išmaitintų jame gyvenančius žmones ir iki 40 proc. sumažintų anglies dvideginio emisijas, nes naudotų efektyvesnes energijos taupymo bei gamybos technologijas, be to, vartotų saulės, vėjo ir bangų energiją bei naudotų vandenyno šiluminės energijos konversijos galimybes.
Jungiant dirbtines salas tarpusavyje vandenyne būtų galima suformuoti ne tik atskirus miestus, bet ir iš jų susidedančias valstybes su milijonais gyventojų, tačiau projekto sumanytojai mano, jog „būtų nesąžininga“, jei naujos valstybės priklausytų skirtingų pasaulio šalių jurisdikcijai. Taigi, neatmestina galimybė, kad ateityje Ramiajame vandenyne galėtų atsirasti nauji tarptautinės teisės subjektai.
„Green Float“ kūrėjai pabrėžia, kad didelė dalis dirbtinių salų vandenyne statybai ir autonomiškam gyvenimui jose būtinų technologijų dar nesukurtos. „Shimizu“ kartu partneriais ketina imtis visos eilės naujų tyrimų ir plėtros projektų joms inicijuoti. Japonų specialistai tikisi „valstybės vandenyne“ idėją paversti realybe iki 2025 metų.
(No Ratings Yet)
Loading...