Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, mokslininkai tvirtai laikėsi Niutono požiūrio į pasaulį. Tada atsirado matematikas-fizikas Albertas Einšteinas ir viską pakeitė. 1905 Einšteinas pristatė savo specialiąją reliatyvumo teoriją, kuri teigia, kad nėra jokių apibrėžtų matmenų. Viskas, net ir laikas, yra reliatyvu.
Du svarbūs principai parėmė jo teoriją. Pirmasis teigė, kad fizikos dėsniai yra vienodi visose pastoviai judančiose sistemose. Antrasis teigė, kas šviesos greitis – 300000 kilometrų per sekundę – yra pastovus, nesvarbu kur yra stebėtojas ar kas skleidžia šviesą. Tai reiškia, kad jei sugebėtume skrieti greičiu, kuris lygus pusei šviesos greičio, šviesa nuo mūsų toltų vis tiek tokiu pat greičiu (300000 km/s).
Šios sąvokos yra apgaulingai paprastos, nes joms perprasti reikia kaip reikiant pasukti galvą. Vienas iš didžiausių galvosūkių, įžymioji Enšteino formulė E = mc², kurio E – energija, m – masė, c – šviesos greitis. Pagal šią lygtį, masė ir energija yra tokie pat fizikiniai dydžiai ir jie gali būti kaitomi tarpusavyje. Dėl savo lygiavertiškumo, kūno energija judant padidina ir jo masę. Kitais žodžiais, kuo greičiau objektas juda, tuo didesnė yra jo masė. Tai šiek tiek išsikreipia objektui judant labai greitai, pavyzdžiui, jei daiktas juda 10 % šviesos greičio, jo masė padidėja tik 0,5 %, tačiau jei pasiekiamas 90 % šviesos greitis, objekto masė išauga dvigubai.
Kai objektas pasiekia šviesos greitį, jo masė staigiai ir pastebimai išauga. Viršijus 300000 km/s greitį, objekto masė tampa begalinė, taip pat ir judėjimui reikalinga energija. Dėl šios priežasties joks paprastas objektas negali judėti šviesos greičiu, o ypač didesniu.
(No Ratings Yet)
Loading...