Abiejose religijose tyrėjai išanalizavo veiksnius, kurie gali paskatinti dosnumą, pavyzdžiui, pareigos jausmas savo Dievui, meilė Jėzui ar Mahometui, šventumo pajautimas ir t.t. Tyrimo išvados buvo nepaprastai aiškios kai kuriais atvejais, kaip, pavyzdžiui, stimulas aukoti. Musulmonai yra tvirtos nuomonės: jiems suteiktas palaiminimas – tiesioginis įsipareigojimas Dievui dalintis laime su tais, kurie nelaimingesni, nei jie patys. Musulmonai taip pat mano, jog jie seka pranašo Mahometo pėdomis, būdami geraširdiškais. Katalikai pareiga Dievui nėra svarbiausias faktorius; vietoj to, meilė Jėzui juos skatina padėti kitiems.
Bendrumai tarp minėtųjų tikėjimų – taip pat akivaizdūs. Abiejų religijų nariai, tikriausiai, labiau savanoriškai padėjo, jei asmeniškai pažinojo žmogų, prašantį aukos (pvz. imamą (musulmonų dvasininką), kunigą ar kitą asmenį, kuris žavisi religine įstaiga). Bendruomenė musulmonams ir katalikams yra labai svarbi, ne dėl savo kolegų spaudimo elgtis pagal tam tikras taisykles, bet todėl, kad jiems patinka būti su kitais žmonėmis. Jie džiaugiasi galėdami padėti kitiems ir bendrauti su tais, kuriems jų reikia.
Kita išvada byloja apie esminį religinių institucijų vaidmenį jungiant žmones, kuriems reikia pagalbos su valstybinėmis socialinėmis organizacijomis. Religinės bendruomenės dažniausiai užmezga ryšį ir atveda reikiamą žmogų į valstybinę ar miesto įstaigą, kur padeda jam gauti pagalbą. Mokslininkai norėjo sužinoti, kaip religijos įtakoja tikinčiuosius savo nusistatymuose. Atstovai iš abiejų tikėjimų išreiškė susidomėjimą sužinoti pagrindinius skatinamuosius faktorius tarp narių. Žmonėms dažniausiai įdomu išgirsti kažką naujo apie savo religiją. Dauguma tyrimo dalyvių sieja kilnumą su nepaprastu religingumu.
(No Ratings Yet)
Loading...