Merkurijaus paslaptys

Pagal astronomų skaičiavimus, senutėlis Merkurijus jau seniai turėjo būti bejėgiškai nugrimzdęs į Saulės gravitacijos sukeltą „orbitinį letargą“.

Tokio letargo metu planetos sukimasis aplink savo ašį stabilizuojasi taip, jog planeta į šviesulį būna atsigręžusi visada ta pačia puse. Tačiau stebėjimai byloja ką kita – Saulė ir dabar sėkmingai tebekaitina visus Merkurijaus „šonus“. Kas atsitiko, kad artimiausia Saulei planeta sukasi ne taip, kaip prognozuoja astrofizikos dėsniai?

Planetos begales sykių apsisuka ne tik aplink gimtąsias žvaigždes, bet ir aplink savo ašį. Pasisukdamos į savuosius šviesulius, planetos, kaip ir mūsų Žemė, pasišildo tai vieną, tai kitą savo „šoną“, tad dienomis planetų paviršiai įšyla, o naktimis atvėsta. Tačiau taip būna ne visada.

Įdomu yra tai, jog gravitacinis didžiojo kūno poveikis aplink jį besisukančiam mažam kūnui palaipsniui lėtina pastarojo sukimąsi aplink savo ašį, pakol greitis stabilizuojasi. Tokia situacija reiškia, jog mažesnysis kūnas lieka atsigręžęs į didesnįjį visuomet ta pačia puse. Girdėtas atvejis? Žinomiausias tokio „orbitinio letargo“ pavyzdys – Mėnulio sukimasis aplink Žemę. Žinia, Mėnulis į mus atsisukęs visada ta pačia puse. Į Žemę atgręžtoje Mėnulio pusėje mūsų planeta matoma kiaurus metus.

Panašus vaizdelis turėtų būti ir Merkurijuje (tik, žinoma, vietoj Žemės iš ten kiaurus metus turėtų būti matoma ranka pasiekiama Saulė). Skaičiavimai rodo, jog ypatingai mažas atstumas nuo Saulės ir maži paties Merkurijaus matmenys turėjo lemti tai, jog „gravitacinio užgrobimo“ situacija Merkurijuje turėjo būti susiklosčiusi jau seniai. Tačiau taip nėra.

Tikslesni planetos stebėjimai atskleidė, jog viskas vyksta ne visai „pagal planą“: dusyk apsukdamas Saulę Merkurijus aplink savo ašį apsisuka trissyk. Kitaip tariant, diena Merkurijuje trunka 2/3 Merkurijaus metų (kurie trunka 88 Žemės paras). Kas galėjo sudrumsti seniai Merkurijų apėmusį „orbitinį letargą“?

Ko gero, tikrai ne mistinį svetimeivių žvaigždėlaivį primenantis objektas, kurį gruodžio pirmomis dienomis greta Merkurijaus užfiksavo NASA aparatai STEREO A ir STEREO B. Naujausi Portugalijos astronomų tyrimai suponuoja kitą, kur kas realesnę tokio sutrikdymo priežastį.

Tyrimo autoriai mano, jog kadaise Merkurijus iš tiesų buvo greitai „pagautas“ Saulės gravitacijos ir jo sukimasis aplink savo ašį buvo stabilizavęsis taip, jog planeta į Saulę „žvelgdavo“ visada ta pačia puse. Merkurijaus ramybę sudrumsti galėjo didžiulė katastrofa – į planetą įsirėžęs stambus asteroidas. Smūgis turėjo būti toks galingas, jog sukimasis aplink savo ašį buvo išmuštas iš pusiausvyros.

Mokslininkų, kuriems vadovavo Alexandre’as Correia, sudarytas kompiuterinis modelis byloja, jog į Merkurijų smogusio asteroido skersmuo turėjo būti ne mažesnis kaip 70 kilometrų, o svoris – maždaug 550 trilijonai tonų (1/600 000 Merkurijaus masės). Neatmetama galimybė, jog šios katastrofos pėdsakas yra stambiausias Merkurijuje smūginis krateris „Caloris“, kurio išmatavimai, amžius ir padėtis daugmaž atitinka kompiuterinio modelio nurodomus parametrus.Šis įvykis galėtų paaiškinti ir keletą kitų Merkurijaus paviršiaus ypatybių. Pavyzdžiui, planetos paviršių vagoja keisti „tuneliai“ – tuščiavidurės struktūros. Jei planeta kadaise ilgus metus į Saulę buvo atsisukusi tik viena puse, tai toji pusė turėjo būti smarkiai įkaitusi, o amžino šešėlio gaubiama kita pusė – sušalusi. Tamsiojoje Merkurijaus pusėje galėjo susikaupti nemaži ledo telkiniai, dalis kurių pasidengė dulkėmis ir nuolaužomis, paliktomis Merkurijų talžiusių dangaus kūnų.

Kai po susidūrimo planetos sukimasis aplink savo ašį pasikeitė ir Merkurijus į Saulę retkarčiais atsukdavo ir tamsiąją pusę, visas ledas turėjo išgaruoti ir palikti tuščiavidurius tunelius.

Taip jau nutiko, jog šią portugalų hipotezę galima patikrinti turimomis priemonėmis. Jei Merkurijų kažkada iš tiesų buvo „užhipnotizavusi“ Saulės gravitacija, tokios Merkurijaus padėties pėdsakų turėtų būti gana daug, o jų reikėtų ieškoti Merkurijaus kraštovaizdyje, geocheminėje sudėtyje, mineraloginėje sandaroje. Visa tai galbūt bus prieinama artimiausią Saulei planetą tyrinėjančiam zondui „Messenger“.

Šaltinis: