Britų mokslininkai, tyrinėjantys žmonių baimes, į pagalbą pasitelkė tarantulus. Stebėję žmonių reakcijas į tarantulus,
tyrėjai nustatė, jog žmogaus baimės intensyvumas į grėsmingą objektą (šiuo atveju – vorą paukštėdą) priklauso nuo kelių faktorių: atstumo (kaip arti yra voras), jo judėjimo krypties ir nuo žmogaus nuostatos į vorą (kiek baisus voras atrodo žmogui). Mokslininkai vorus paukštėdas tyrimo stimulu pasirinko todėl, kad arachnofobija (vorų baimė) yra viena labiausiai žmonių populiacijoje paplitusių baimių.
“Paradoksalu, kad labai retas kuris yra nukentėjęs nuo voro, tačiau ši baimė yra itin dažna, – pastebi tyrimui vadovavęs Deanas Mobbsas. – Kartais užtenka vien ištarti žodį “Voras”, ir žmogų sukausto baimė bei išpila prakaitas.”
“Beje, aš ir pats nesu didelis šių padarų gerbėjas” – prisipažino tyrimo autorius.
Stebėjimui buvo pakviesti dvidešimt savanorių. Jiems buvo demonstruojama vaizdo medžiaga apie tarantulus, o magnetinio rezonanso įrenginys tuo metu fiksavo jų smegenų aktyvumą. Beje, tyrimui buvo pakviesti savanoriai, kurių baimė vorams buvo mažesnė už vidutinę.
Įdomu yra tai, kad tyrimų dalyvių buvo prašoma basas pėdas įstatyti į dėžutę, sujungtą į vieną grandinę su dar penkiomis dėžutėmis. Viename šios dėžučių grandinės gale stovėjo vaizdo projektorius, kuriame buvo demonstruojama vaizdo medžiaga apie tarantulus, kitame dėžučių grandinės sėdėjo tiriamasis. Tyrimo autoriai pažymi, kad vaizdai buvo tokie įtikinami, jog tyrimo dalyviai iš tiesų patikėdavo, kad vorai artėja yra prie jų basų pėdų.
Prieš demonstruodami vaizdą, tyrėjai savanorių teiravosi, kiek smarkiai jie išsigąstų, jei voras būtų patalpintas į kiekvieną iš šešių dėžučių. Po to tiriamiesiems buvo demonstruojami 4 sekundžių trukmės filmukai.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad į skirtingas grėsmės situacijas reaguoja skirtingos smegenų sritys. Tarantului „tolstant“ nuo tiriamojo, suaktyvėdavo priekinėje jo smegenų žievės dalyje esantys atpažinimo centrai. Tarantului „artinantis“ prie pėdos, įsijungdavo jau kita žievės sritis (šįkart vidurinėse smegenyse), atsakinga už instinktyvų „kaukis arba traukis“ („fight or flight“) reakcijos mechanizmą. Vorui artėjant, nepriklausomai nuo realaus atstumo, smegenų generuojamos emocijos intensyvėjo nuo nerimo link panikos.
„Mes parodėme, kad už baimę atsakinga ne kažkokia viena atskira struktūra smegenyse, o kelios smegenų sritys. Kad generuotų atsaką į baimę, jos veikia drauge,“, – teigia studijai vadovavęs Deanas Mobbsas.
Tyrimo dalyviai, kurie vorų grėsmę akivaizdžiai pervertino, matytus vorus prisiminė kaip didesnius nei šie buvo iš tiesų. O tie, kurie vorų grėsmę vertino ne taip perdėtai, vorų dydį prisiminė adekvačiau.
Mokslininkai mano, tai gali būti lūkesčių klaida, dėl kurios išsivysto fobija – iracionali, intensyvi ir nuolatinė tam tikrų dalykų, žmonių, gyvūnų ar situacijų baimė. „Tai gali būti pažintinis mechanizmas, kuriuo žmonės įgyja fobijas“, – pažymi D. Mobbsas. – Tai tik įrodo, kaip emocijos (šiuo atveju – baimė) gali iškreipti mūsų pažintinius procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą).“ Kitaip tariant, bijodami mes aplinką suvokiame, atsimename ir ją vertiname visiškai kitaip (dažniausiai – perdėtai) nei nejausdami baimės.
(No Ratings Yet)
Loading...