Mūsų akys iš tiesų gali būti langas į sielą. Naujo tyrimo, kurį atliko Yale universiteto (JAV) psichologai, rezultatai rodo, jog dauguma žmonių intuityviai jaučia, kad jų „esybė“, dar vadinama siela arba ego, egzistuoja akyse ar kažkur netoli jų, rašo lifeslittlemysteries.com.
Tris eksperimentus atlikę mokslininkai tikrino ikimokyklinukų ir suaugusių žmonių intuityvų jausmą kur jų kūne slypi jų esybė. Tyrimo dalyviams buvo rodomi animuotų veikėjų paveikslėliai ir kiekviename paveikslėlyje nedidelis objektas (skraidanti musė ar snaigė) buvo nupieštas skirtingose vietose pavaizduoto veikėjo kūno atžvilgiu (ties veidu, liemeniu, kojomis ir panašiai), tačiau atstumas iki veikėjo visais atvejais būdavo vienodas.
Tyrimo dalyvių buvo klausiama kuriuose paveikslėliuose mažasis objektas yra arčiausiai kūno – taip buvo tikrinama hipotezė, kad žmonės nori interpretuoti objektus kaip jiems artimiausius kai intuityviai manoma, kad jie yra arčiausiai sielos vietos.
Anksčiau šį mėnesį recenzuojamame žurnale „Cognition“ publikuotame straispnyje rašoma, kad dauguma keturmečių ir suaugusių tiriamųjų manė, kad objektas arčiausiai veikėjo buvo tada, kai jis būdavo arčiausiai akių. Ir nesvarbu, ar tas veikėjas buvo žaliaodis ateivis, kurio akys yra krūtinėje, o ne galvoje – tai reiškia, kad žmonių suvokime su siela labiausiai siejamos akys, o ne smegenys.
Tyrimui vadovavusi mokslininkė Christina Starmans iš Psichikos ir raidos laboratorijos Yale universitete kartu su kolega Paulu Bloomu eksperimentą parengė po pokalbio, kuriame aptarė intuityvų žmonių suvokimą, kad jų sąmonė yra arčiausiai akių ir kad objektai atrodo esą arčiausiai žmogaus kai jie yra arčiau akių. „Nusprendėme patikrinti, ar tai yra visiems būdinga intuicija“, – sakė mokslininkė.
Mokslininkų hipotezė pasitvirtino – net ir mažų vaikų atveju.
„Netiesioginis metodo taikymas ir faktas, kad tokia nuomonė yra bendra ir suaugusiems, ir ikimokyklinukams, rodo, jog mūsų rezultatai nėra kultūriškai įgyto suvokimo atspindys… bet jo prigimtis gali būti intuityvus ar fenomenologinis suvokimas kas ir kur yra mūsų kūnuose“, – rašo tyrimo autoriai.
Visgi esama ekspertų, kurie nesutinka su tyrimo suponuojamomis nuomonėmis. Daugelio knygų ir straipsnių apie kūno ir proto sąsajas autorius neurologas Robertas Burtonas mano, kad rezultatai neatmeta galimybės, jog vakarų civilizacijoje vyraujantis suvokimas, kad egzistuojame savo akyse, yra įteigtas kultūriškai.
Buvęs Kalifornijos universiteto San Franciske (JAV) ir Mount Zion ligoninės neurologijos skyriaus vadovas sakė, kad panašu, jog tyrimo vykdytojai įdomiausius rezultatus „pašlavė po kilimu“. Neurologui svarbiausia pasirodė tai, kad keturmečiai iš suaugusieji eksperimente su ateivio atvaizdu pateikdavo nevienodus atsakymus. Vaikų, teigusių, kad musė yra arčiausiai ateivio, kai ji buvo ties krūtine su akimis ir ties galva be akių, kiekiai buvo beveik vienodi. Tuo tarpu suaugusieji vienbalsiai rinkdavosi krūtinės su akimis variantą. „Tai verčia manyti, kad per laikotarpį nuo ketverių metų iki subrendimo nutinka kažkas, kas turi įtakos mūsų suvokimui apie kitų žmonių identitetą“.
Kitaip tariant, panašu, kad mes išmokstame esybę sieti su akimis, o ne darome tai iš prigimties. Pavyzdžiui, gali būti, kad akys tampa svarbiomis vystantis mūsų suvokimui apie socialines užuominas, žmonių perduodamas akimis. Arba gali būti, kad suaugusieji išmoksta, jog pagal etiketą priimtina užmegzti akių kontaktą.
Be to, turimo dalyviai musės ar snaigės „artumo“ pieštam veikėjui nesusiejo su tų objektu artumu veikėjo sielai arba esybei. Tiesiog objektai atrodo didesni kai jie yra arčiau akių, o tai galėjo suklaidinti tyrimo dalyvius ir teigti, kad arčiau akių esantys objektai iš tiesų yra arčiau veikėjo.
(No Ratings Yet)
Loading...