Geri žurnalistai turi visuomenei pranešinėti mokslininkų nuomones. Tai ypač aktualu, kai pasikliovimas mokslu gali pareikalauti milžiniškų išlaidų ir radikalių gyvenimo būdo pokyčių, kaip, pvz., visuotinio šilimo atveju. Bet tada ir mokslininkai turi būti patikimi bei objektyvūs.
Ilgą laiką Amerikos dešinieji, ypač susitelkę respublikonų partijoje, netikėjo kalbomis apie globalinį klimato šilimą. Dabar jų (bent kai kurių) nuostata keičiasi. Štai ką dienraštyje „Washington Post“ dėsto buvęs George`o Busho kalbų rašytojas, žurnalistas Michaelas Gersonas:
„Jokia kita mokslinė teorija taip gerai nepaaiškina, kodėl keičiasi pasėlių plotai, nyksta rūšys, tirpsta ledo skydai, plonėja jūrų ledas, kyla vandens lygiai, kaip globalinis šilimas, susijęs su šiltnamio poveikį sukeliančių dujų išmetimu nuo pat industrinės revoliucijos laikų.
Šiaip jau per tūkstantmečius klimatas keičiasi natūraliais ciklais. Bet dabar pokyčių tempai didėja taip greitai, jog augalai, gyvūnai ir žmonės gali nebeįstengti adekvačiai prisitaikyti.
O teiginys, kad neseniai planeta pradėjo vėsti, yra klaidinantis. Taip, 2008-ieji buvo vėsesni nei 1998-ieji. Tačiau 1998-ieji išvis buvo patys karščiausieji metai nuo to laiko, kai 19-ame amžiuje imta patikimai registruoti metines temperatūras, o 2008-ieji buvo devinti pagal karštumą.
Taigi, nepaisant kasmetinių variacijų, bendrasis poslinkis – vienos krypties. Visi dešimt karščiausiųjų metų, apie kuriuos turime duomenų, buvo nuo 1997-ųjų“.
Tada žurnalistas M. Gersonas pasakoja, jog iš Rytų Anglijos klimatologų nutekinto elektroninio pašto „atsiskleidžia kitokios rūšies šilimas, būtent, perkaitusio akademinio pasaulio, kuriame kietas mokslas išsilydo politikoje.
Kai kurie žinomi klimatologai, dalyvavę šiame susirašinėjime, aiškiai išdavė savo mokslininkų profesiją politinės bylos labui. Jie, atrodo, tyčia perdeda savo viešai reiškiamą tikrumą ginčijamais klausimais, nuspalvina informacijos pateikimą didesniam politiniam efektui išgauti, trukdo mokslinių tyrimų vertinimo procesui, priešinasi pagrįstiems prašymams suteikti daugiau savo tezes paremiančių duomenų, ragina naikinti elektronines žinutes, kad išvengtų sugėdinimo.
Ir nors kiti mokslininkai šiame susirašinėjime priešinasi tokiems piktnaudžiavimams, vyraujantis tonas yra ideologinis. Nuostata, atrodo, tokia: mūsiškiai gali kelti klausimus, bet tik nepersistengdami. O autsaideriai, kurie kelia grėsmę kovos su šilimu sąjūdžiui, yra „idiotai“.
Šią nuostatą liudija ne tik privačios elektroninės žinutės, bet ir žymių mokslininkų vieša reakcija į jas. Girdi, tos žinutės tik rodo „mokslininkų darbinę veiklą“. Jos „gana nekaltos“. Jas „galima suprasti ir dažniausiai pateisinti“. Juk „mes visi žmonės, o žmonėms įgimtas tikėjimas dogmomis“. Tuo tarpu kritika remiasi „ignorancija“, o patiems kritikams „labai daug kas galvoje negerai“.
Žurnalistas M. Gersonas tęsia:
„Klimato mokslininkai aiškiai pripratę prie pagarbos. Jie sudaro bendriją, kurią palaiko globaliniai elitai, dosniai finansuoja vyriausybės, liaupsina Holivudas ir kuri apdovanojama tarptautinėmis premijomis.
Tačiau už Kopenhagos burbulo ribų klimato mokslas atsidūręs profesinio patikimumo krizėje, kurios daugelis mokslininkų dėl užsidarymo savame kiaute nepastebi. Pvz., beveik 60 nuošimčių amerikiečių dabar mano, jog yra bent truputį tikėtina, kad kai kurie mokslininkai klastojo tyrimus, idant sustiprintų teiginius apie globalinį šilimą.
Dažnai net nepastebime, kiek kliaujamės profesiniais standartais, kurių laikymąsi patys turime ir tikrinti, kad žurnalistai, pranešdami žinias, suvaldytų savo išankstinius nusistatymus, ir kad teisėjai gintų įstatymų vykdymą, nesivadovaudami savo simpatijomis.
Jeigu mes šiuos profesionalus laikome politiškai motyvuotais, tai nebepasitikėsime jų teikiama informacija ar skelbiamais nuosprendžiais.
Kaip tik dėl šio profesinio objektyvumo minėtas internetinis susirašinėjimas ir verčia suabejoti. Kai kurie šių mokslininkų yra tik aktyvistai, giliai įsipareigoję tam tikram iš anksto numatytam rezultatui. Jie daro prielaidą, kad politinė kaita yra tikslas, o mokslinis užmojis – tik priemonė, kaip ir politinė reklama ar rinkimų kampanijos kalba.
Tačiau jei dauguma eilinių žmonių, nemokslininkų pradės nebepasitikėti mokslininkų nesuinteresuotumu ir objektyvumu, tai jie ir priešinsis brangiems, moksliniais pagrindais siūlomiems įstatymų projektams.
Kai ekspertai tampa advokatais, niekas netiki ekspertais ir neklauso advokatų. Tai pirmos rūšies ironija. Anksčiau kaltinę kitus, būtent, G. Busho šalininkus, kad jie veda „karą su mokslu“, dabar patys klimatologai kėsinasi į mokslo autoritetą veiksmingiau negu bet kas kitas, – baigia savo straipsnį dienraštyje „Washington Post“ Michaelas Gersonas.
(No Ratings Yet)
Loading...