Šiandien žiniasklaidoje pasirodė NASA žinutė apie planuojamus palydovus, kurie persiųstų sukauptą kosminės kilmės energiją į Žemę. Žinoma, kalbama ne apie Saulės, o apie Žemės palydovus. Tačiau ir tūkstančio mylių kelionė prasideda paprastu žingsniu.
Geostacionarių palydovų veikimo principas – aiškus ir suprantamas. Palydovo paviršių dengiantys lenkto paviršiaus veidrodžiai Saulės šviesą sutelktų į saulės kolektorius, o jų generuota energija būtų nukreipiama į Žemę mikrobangų pavidalu. NASA ši idėja taip patiko, jog organizacija planuoja žvalgomąjį tokio projekto tyrimą.
Buvęs NASA inžinierius Džonas Mankinsas (John Mankins), dabar dirbantis bendrovėje „Artemis Innovation Management Solutions“, savo planus pristatė NASA rengtoje inovacijų konferencijoje. Palydovinės energetikos koncepcija pavadinta „Solar Power Satellite via Arbitrarily Large PHased Array (SPS-ALPHA)“. Jos misija – eksploatuoti Saulės energiją į aukštumines orbitas iškeltais palydovais.
Palydovą sudarytų modulinė mobilių veidrodžių sekcija – jos sudedamąsias dalis (ne visą palydovą išsyk) į orbitą galėtų iškelti dabar naudojamos krovininės raketos. Gabenimas į kosmosą dalimis atsieitų pigiau.
Lenkto paviršiaus veidrodžiai nukreiptų saulės šviesą į palydove įrengtą fotovoltinių skydų sistemą, kur saulės šviesos energija būtų konvertuojama į mikrobangas. Tuomet į Žemę nukreipta palydovo pusė (iliustracijoje – piltuvėlio formos taurės dugnas) transliuotų Žemėn žemo dažnio bangas. Žemėje priimtos mikrobangos būtų paverčiamos į elektros energiją.
Taigi, prisimenant Daisono sferos projektą, ir Merkurijaus sprogdinti nereikėtų, ir projekto įgyvendinimas ne šimtmečius truktų. Tiesa, toks energijos šaltinis nebūtų neišsemiamas, tačiau kur kas realesnis. Nors idėja iš esmės ta pati – eksploatuoti Saulės energiją.
(No Ratings Yet)
Loading...