Ar Dr. Rita Levi-Montalcini atskleidė amžino gyvenimo paslaptį? Seniausia šiuo metu ir ilgaamžiškiausia žmonijos istorijoje Nobelio premijos laureatė Dr. R. Levi-Montalcini atšventė savo 103 gimtadienį, rašo discovery.com.
„Galiu teigti, kad dabar mano protiniai sugebėjimai yra didesni nei būnant dvidešimties, nes per tą laiką praturtėjau daugybę patyrimų“, – sakė mokslininkė.
Gali būti, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis yra neįprastas tirpalas, kurį ji kasdien vartoja akių lašų pavidalu – tai yra nervų augimo faktoriaus (NGF, Nerve Growth Factor), kartu su kolega Stanley Cohenu atrasto 1951 metais, tirpalas.
Baltymas NGF, būtinas sensorinių ir periferinės nervų sistemos simpatinių neuronų augimui, išlikimui ir veiklai, plataus pripažinimo susilaukė tik 1986 metais, kuomet mokslininkė ir jos kolega už baltymo atradimą buvo apdovanoti Nobelio premiją medicinos ir fiziologijos srityje.
R. Levi-Montalcini vis dar stebi savo atradimo vystymą pačios įsteigtame Europos smegenų tyrimų institute Romoje.
Jos mokslinis darbas iš tiesų buvo reikšmingas tiriant kelias ligas – vėžį, Parkinsono, Alzheimerio ligas ir kitus susirgimus.
Mokslininkė gimtadienį šventė privačioje aplinkoje – ji pakėlė taurę kartu su keliais artimiausiais kolegomis.
Kaip visuomet, ji buvo apsirengusi akį traukiančia suknele bei pasipuošusi senoviniais papuošalais, rašė Italijos dienraštis „Affari Italiani“.
Tiesa, gimtadienio tortą mokslininkė pjaus tik rudenį, Romoje vyksiančio Smegenų forumo, rengiamo būtent šios mokslininkės karjerai pagerbti, metu.
Į daugybę pasveikinimų savo „Facebook“ paskyroje ji atsakė: „Grazie! Thank you“. Mokslininkę pamalonino tai, kad žmonių, „palaikinusių“ jos paskyrą, gimtadienio proga padaugėjo nuo 2000 iki 200 000.
Mokslininkė vis dar yra aktyvi ir eina senatorės iki gyvos galvos pareigas. Praėjusį mėnesį ji aršiai sukritikavo Italijos premjero technokratinę vyriausybę už tai, kad ši panaikino mokslininkų finansavimo politikoje taikomą recenzavimo mechanizmą.
„Tokios mokslininkės Italija – ir galbūt visas pasaulis – dar nėra mačiusi“, – mokslininkės šimtmečio proga rašė žurnalas „Nature“.
1909 m. kartu su sese dvyne (ji mirė 2000 metais) žydų šeimoje gimusi R. Levi-Montalcini, nepaisant tėvo prieštaravimų, lankė medicinos mokyklą. Jos tėvas buvo susirūpinęs, kad dirbdama gydytoja ji ateityje negalės deramai atlikti žmonos ir motinos pareigų.
„Būdama dvidešimties supratau, kad negaliu prisitaikyti prie moters vaidmens, kaip jį įsivaizdavo mano tėvas, todėl paprašiau jo leidimo užsiimti moksline karjera. Per aštuonis mėnesius užpildžiau žinių spragas lotynų bei graikų kalbose ir matematikoje, baigiau gimnaziją ir įstojau į Turino medicinos mokyklą“, – savo biografijoje rašė mokslininkė.
Mokslus ji baigė 1936 metais, bet po dvejų metų karjerą sutrikdė Benito Mussolini įstatymas, draudęs „žemesniosioms rasėms“ siekti akademinės bei profesinės karjeros.
Visgi tai mokslininkės nesustabdė: ji Antrojo pasaulinio karo metais savo miegamajame įsteigė improvizuotą laboratoriją, kurioje tyrė viščiukų embrionų nervinių skaidulų augimą.
1943 metais su šeima į Florenciją pabėgusi mokslininkė dirbo slauge ir medike, gydė pabėgėlius nuo infekcinių ligų.
Po karo ji priėmė kvietimą vieną semestrą studijuoti Vašingtono universitete St. Luise (JAV), tačiau užsiliko tame universitete trims dešimtmečiams ir tęsė nervų augimo faktoriaus tyrimus.
Nuo 1968 iki 1978 metų vadovavusi Italijos nacionalinės mokslo tarybos Ląstelių biologijos institutui mokslininkė išlaikė ir savo postą Vašingtono universitete, 1977 metais buvo paskirta profesore emerite.
Nuo 1978 metų ji tyrimus tęsė institute Romoje, buvo apdovanota gausybe pagyrimų ir apdovanojimų iš įvairiausių pasaulio institucijų.
2001 metais už darbą mokslo srityje, už žmonių teisių gynimą bei garsinimą ji buvo paskirta senatore iki gyvos galvos, o būdama 96 metų ji įkūrė Europos smegenų tyrimų institutą.
„Nebijau mirti. Svarbiausia – ką paliksite po savęs. Tai yra nemirtingumas“, – keliuose interviu sakė mokslininkė.
(No Ratings Yet)
Loading...