Saulė iš savo sistemos galėjo išmesti kitą planetą, kad apsaugotų žemę. Tokia hipotezė buvo iškelta po mažųjų objektų Koiperio juostoje analizės ir dėl mėnulio kraterių gausos.
Šios užuomenos leidžia spėti, kad didžiųjų planetų orbitos buvo dinamiškai nestabilios, kai Saulės sistema buvo 600 milijonų metų amžiaus. To pasekoje didžiosios planetos ir mažesni kūnai nutolo vienas nuo kito.
Kai kurie maži kūnai atsitraukė į Koiperio juostą, o kiti pradėjo skrieti link Saulės, atsitrenkdami į kietasias planetas ir jų palydovus. Didžiosios planetos taip pat judėjo – Jupiteris visus mažesnius kūnus nustūmė už savęs, o pats pajudėjo arčiau Saulės.
Vis dėlto, lėti Jupiterio orbitos pokyčiai, vykę dėl sąveikos su mažesniais kūnais, taip pat galėjo paveikti kietųjų planetų orbitas, ko pasekoje Žemė galėjo susidurti su Marsu ar Venera.
Kadangi tai neįvyko, mokslininkai iškėlė teoriją, kad Jupiterio orbita staigiai stabilizavosi, kai ši planeta prie Saulės priartėjo labiau nei Uranas ar Neptūnas. Pagal tokią Jupiterio judėjimo teoriją vidinė saulės sistema nebūtų patyrusi jokio poveikio.
Tyrėjai atliko simuliacijas ir nustatė, kad pagal tokią teoriją Jupiteriui peršokant per Uraną ar Neptūną, viena iš šių planetų būtų buvusi išmesta iš Saulės sistemos.
Dėl šios priežasties tyrėjai iškėlė hipotezę, kad Saulės sistemoje buvo penkios didžiosios planetos. Atlikę simuliacijas su penktąja Urano dydžio planeta nustatyta, kad Jupiteriui judant ši planeta buvo išsviesta iš Saulės sistemos, todėl liko tik keturios didžiosios planetos planetos.
Tokią teoriją pagrindžia ir tai, kad tarpžvaigždinėje erdvėje yra atrasta nemažai laisvai skriejančių planetų. Tai reiškia, kad planetų išsviedimas iš sistemos galėjo būti dažnas reiškinys.
(No Ratings Yet)
Loading...