Greitai kintančiame pasaulyje tikimybė išnykti gyvūnams su didelėmis smegenimis gali būti mažesnė – galbūt taip yra dėl didesnio protinio gebėjimo prisitaikyti prie naujos aplinkos ir naujų sąlygų, rašoma analizėje, kuri buvo pristatyta gamtosaugininkų konferencijoje. Šie duomenys gali padėti renkantis kurioms nykstančioms rūšims reikia daugiau pagalbos, rašo nature.com.
Smegenų ir viso kūno dydžių santykis visiems žinduoliams yra daugmaž prognozuojamas, tvirtina Stanfordo universitete (JAV) biologijos mokslus studijuojantis Ericas Abelsonas. „Didėjant kūnui auga ir smegenys, tačiau pastarosios auga lėčiau. Todėl sudarant smegenų masės priklausomybės nuo kūno masės grafiką gaunama graži linija. Tiesa, esama rūšių, kurių smegenys yra didesnės ar mažesnės nei prognozuotų kreivė. O didesnis smegenų ir kūno masių santykis paprastai reiškia, kad gyvūnas yra protingesnis.
E. Abelsonas ištyrė įvairių rūšių nukrypimus nuo šios kreivės ir jų likimus priešistoriniais bei šiais laikais. Paleozojaus grupėje mokslininkas tyrė per pastaruosius 40 mln. metų gyvenusias 229 rūšis, priklausančias plėšrūnų būriui. Apie pusė šių rūšių jau išnykę. Šiuolaikinių gyvūnų grupėje buvo 147 Šiaurės Amerikos žinduolių grupės, priklausančios 6 skirtingiems būriams. Išanalizavus ir šiuolaikinių, ir senovinių gyvūnų grupes gauti rezultatai buvo panašūs: jei rūšies atstovo vidutinis svoris yra mažesnis nei 10 kg, o jo smegenys didesnės nei vidutiniškos tokio svorio gyvūnams, tai jų išnykimo ar patekimo į nykstančių gyvūnų sąrašus tikimybė yra mažesnė.
Tuo tarpu jei gyvūnai yra didesni nei 10 kg, jų smegenų teikiamus privalumus, panašu, anuliuoja būtent kūno dydis: didesni gyvūnai paprastai dauginasi po ilgesnio laiko nuo gimimo, susilaukia mažiau palikuonių, jiems reikia daugiau išteklių ir didesnių teritorijų, jie labiau traukia žmonių dėmesį – arba kaip maistas, arba kaip naikintini plėšrūnai. Medžioklės spaudimas ar laisvos erdvės stoka tokioms rūšims gali smogti itin stipriai.
Tuo tarpu mažesnių gyvūnų – pavyzdžiui, graužikų – ateitis gali priklausyti nuo smegenų dydžio. Gyvūnai, kurių smegenų ir kūno dydžio santykis yra didesnis, dažniau suklesti patekę į nepažįstamą aplinką, o E. Abelsono tyrimas rodo, kad, esant poreikiui prisitaikyti prie naujų sąlygų namų teritorijoje, evoliucinėse lenktynėse jie laimi prieš panašaus svorio kvailesnius gyvius. Toks protingesnių gyvūnų elgsenos lankstumas gali padėti jiems ištverti pakankamai ilgai, kad prie pakitusios aplinkos būtų iš lėto prisitaikyta genetiškai. „Jei klimatas smarkiai atvėsta, anatomiškai per gyvenimo trukmę prie šalčio tikriausiai negalėčiau prisitaikyti. Bet jei būčiau pakankamai lankstus, galėčiau pasistatyti šiltesnius namus“, – situaciją aiškina E. Abelsonas.
Kiti tyrėjai yra nustatę ryšius tarp išnykimo rizikos ir tokių savybių, kaip kūno dydis, mityba, populiacijos tankumas, paplitimas, gyvenimo trukmė ir augimo greitis. Yale universiteto (JAV) ekologas Walteris Jetzas teigia, kad išnykimo rizikos analizės taikant daugiau skirtingų savybių tikriausiai būtų stipresnės ir tikslesnės, nei prognozės, kurių pagrindas yra tik vienas kriterijus. Tokios analizės taip pat turėtų įvertinti klimato permainas ir kitus aplinkos pokyčius, teigia W. Jetzas.
E. Abelsonas dvejoja dėl galimybių pritaikyti smegenų dydžio ir išnykimo rizikos ryšį siekiant pagerinti gyvūnų apsaugą. Galima būtų teigti, kad reikia skirti daugiau išteklių saugant rūšis su mažesnėmis smegenimis, kurioms rizika išnykti yra didesnė. Bet galima būtų daugiau išteklių skirti ir protingesnių gyvūnų apsaugai, mat pastangos juos išsaugoti tikriausiai būtų sėkmingesnės. „Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad mano darbas bus naudingas žmonėms, kurie priima tokius sprendimus“, – sakė tyrimo autorius.
(No Ratings Yet)
Loading...