Maisto terminis ruošimas yra būdingas visoms žmonių kultūroms. Žalių ingredientų maišymas ir apdorojimas ugnimi yra viena iš neatimamų mūsų gyvenimo dalių, vienas iš labiausiai pastebimų požymių, skiriančių mus net nuo pačių giminingiausių gyvūnų, rašo guardian.co.uk.
Tokio maisto paruošimo būdo privalumai yra akivaizdūs: maistas būna kur kas skanesnis, lengviau virškinamas, o energijos išgavimas būna greitesnis ir efektyvesnis nei iš žalių ingredientų. Visa tai labai naudinga kuomet reikia energijos milžiniškoms ir nuolat energijos reikalaujančios smegenims neskiriant viso savo laiko maisto paieškoms ir jo kramtymui.
Harvardo universiteto (JAV) biologinės antropologijos profesorius Richardas Wranghamas tvirtino, kad maisto terminio apdorojimo atradimas atskyrė dabartinių žmonių protėvius evoliuciniame kelyje, kuriame taip pat buvo šiuolaikinių gorilų bei šimpanzių protėviai. Maisto ruošimas mūsų protėviams suteikė galimybę išvystyti didesnes smegenis ir, pagal mokslininko iškeltą hipotezę, yra esminė priežastis, dėl ko šiuolaikiniai žmonės tapo dominuojančia rūšimi. Pasak R. Wranghamo, kontroliuojama ugnis žmonijos evoliucijos istorijoje buvo svarbesnis pasiekimas nei žemdirbystės atsiradimas ar mėsos valgymas.
R. Wranghamo „maisto ruošimo hipotezės“ kritikai kaip hipotezės trūkumą nurodė archeologinių įrodymų stoką. Jei jau mūsų protėviai reguliariai kepė maistą, tai kur gi dingo fosilizuotos laužavietės?
Pirmadienį recenzuojamame mokslo leidinyje „Proceedings of the National Academy of Sciences“ publikuotame straipsnyje mokslininkai, kuriems vadovavo Bostono universiteto (JAV) specialistas Francesco Berna, aptiko stiprių tokios laužavietės egzistavimo įrodymų. Jie pietų Afrikoje aptiko bent milijono metų senumo kontroliuojama ugnimi apdegintų kaulų ir augalinės kilmės pelenų.
Iki šiol seniausios laužavietės egzistavimo įrodymas buvo Gesher Benot Ya’akov vietovėje Izraelyje rastos maždaug 800 000 metų senumo apanglėjusio medžio ir apdegusių laukų liekanos, nors nenustatyta, ar ta ugnis buvo kontroliuojama, ar atsitiktinė.
F. Berna su kolegomis ištyrė uolienų mėginius iš Wonderwerk olos Pietų Afrikos šiaurinės Kyšulio provincijos. Jie apdegusių medžiagų aptiko 30 metrų nuo įėjimo į olą atstumu, todėl mažai tikėtina, kad ugnis šioje vietoje įsiplieskė atsitiktinai.
„Laužavietė rasta 30 metrų nuo įėjimo atstumu, ten neaugo jokie medžiai, taigi, mažai tikėtina, kad ten būta kokios medinės augmenijos ar į medieną panašios medžiagos, kur galėjo užsidegti dėl to, kad ten jau buvo – todėl galima atmesti vietoje buvusių medžiagų degimą dėl natūralių priežasčių“, – sakė pagrindinis straipsnio autorius, Bostono universiteto profesorius Paulas Goldbergas.
„Tie pelenai yra gana trapūs, taigi, jie negalėjo būti atpūsti vėjo ar atplaukti su vandeniu, jie niekaip nebūtų išlikę vientisuose gabaluose. Tai turėjo būti kažkas vietinio, turėjo degti būtent toje vietoje. Nemanau, kad tie pelenai apskritai buvo perkelti“, – teigė mokslininkas.
Pasak R. Wranghamo, žmonės yra biologiškai prisitaikę prie termiškai apdoroto maisto, nes maisto apdorojimas reiškia, kad maistas būna iš dalies apvirškintas prieš jį valgant. Virtas ir keptas maistas atlaisvino žmones nuo poreikio pusę dienos praleisti čiaumojant kietą žalią maistą, kaip kad tenka daryti daugumai šiuolaikinių primatų – lyginant su beždžionėmis, šiuolaikinių žmonių virškinimo sistemos yra gerokai trumpesnės, o žandikauliai kur kas silpnesni.
Pagal R. Wranghamo hipotezę, apdorotas maistas tapo mūsų protėvių Homo erectus evoliucijos prieš 1,9 mln. metų priežastimi: jų smegenys buvo 50 proc. didesnės nei ankstesnės žmonių rūšies Homo habilis.
„Tai suteikė daugiau energijos, reikalingos evoliucinei sėkmei, sutrumpino maitinimosi laiką, suteikė vyrams galimybę medžioti, sutrumpino žindymo laiką, sukūrė didesnes šeimas, suteikė galimybę didėti smegenims, suteikė mums trumpaplaukių, plokščiapilvių anatomiją ir paskatino darbo pasidalinimą pagal lytis. Tai buvo taip svarbu, kad tikriausiai ugnis buvo varančioji Homo genties evoliucijos galia. Iš esmės, jei maisto ruošimo hipotezė teisinga, tai būtent ugnis mus iš pažangių beždžionių pavertė žmonėmis“, – aiškino R. Wranghamas.
Savo moksliniame darbe F. Berna nesvarstė nei kaip galėjo būti užkurta ugnis Wonderwerk oloje, nei kam ir kaip dažnai buvo naudojama ugnis.
Pasak P. Goldbergo, aplinkybiniai įrodymai parodo ir žmonių protėvių buvimą. Toje pačioje oloje netoli laužavietės mokslininkai aptiko ir puodų dangčių, pagamintų iš geležies rūdos sluoksnių – šios medžiagos buvo aptikta sluoksnyje virš kalkakmenio olos.
„Geležies rūda turėjo būti atnešta į olą, ji negalėjo ten būti atgabenta kaip nors kitaip, kaip tik žmonių. Sudėjus viską į vieną krūvą įrodymai byloja, jog kažkas tai atnešė į olą. Negaliu įsivaizduoti, kad ugnį būtų susikūrusios ar geležies rūdos plokštes būtų atsigabenusios antilopės. Kitų paaiškinimų nerandu – nors tai ir nereiškia, kad mūsų paaiškinimas yra tikrai teisingas, bet ji panašus į ganėtinai pagrįstą“, – aiškina P. Goldbergas.
Popieriaus plonumo sudegusių mėginių tyrimui F. Berna ir P. Goldbergas taikė iš geologų pasiskolintą metodą, vadinamą dirvos mikromorfologija. „Rinkome nesuardytus medžiagų gabalus – maždaug pieno pakelio dydžio – kuriuose viskas buvo pradinėje būsenoje. Galime paimti gabalą tokios medžiagos, jį išdžiovinti ir sutvirtinti poliesteriu ar epoksidine derva – taip mėginys iš esmės tampa akmeniu. Po to jį galima pjaustyti taip, kaip tai daro geologai, uždėti ant stiklelio ir apžiūrėti mikroskopu“, – sakė P. Godbergas.
Ankstesnių kasinėjimų kitose Pietų Afrikos vietovėse – pavyzdžiui Swartkranso vietovėje netoli Johannesburgo – metu aptikta sudegusios medžiagos, kuri yra 1,5 mln. metų senumo, tačiau šioje ir kitose kasinėjimų vietovėse naudoti tyrimo metodai nepateikia aiškių įrodymų, kad degimas vyko kontroliuojamame lauže. P. Goldbergas sakė, kad pasinaudojant dirvos mikromorfologija šių vietovių mėginiams tirti galima būtų atsakyti į seniai kilusį klausimą kaip seniai mūsų protėviai pradėjo naudotis kontroliuojama ugnimi.
P. Goldbergas pridūrė, kad įrodymai iš Wonderwerk olos iš dalies patvirtina ir R. Wranghamo maisto gaminimo hipotezę. „Tiesą sakant, esu klausęs kelių Richardo paskaitų šia tema, bet anksčiau teigiau, kad nesama jokių archeologinių įrodymų, taigi, pats jo hipoteze netikėjau. O štai dabar radome šių įrodymų. Galbūt viena iš priežasčių, dėl kurių kitose vietose neaptinkama laužo pelenų yra tai, jog kiti mokslininkai netaiko tinkamų metodų“, – mano archeologas.
(No Ratings Yet)
Loading...